Tu nuspalvinki man medų...
- MeriAuri
- 2022-04-23
- 2 min. skaitymo
Ši trumpa eilutė – visai be jokių M-1 primestų poteksčių. Ir pats klausimas iš tiesų yra daug painesnis, nei atrodo. Tarkime, kodėl man skauda koją? Akivaizdus atsakymas – nes tu ant jos stovi. Tačiau daug daugiau informacijos (mokslinės) suteiktų atsakymas – nes išorės dirgiklis veikia skausmo receptorius, esančius mano pėdoje, šie siunčia nervinius impulsus į nugaros smegenis, kurios informaciją perduoda galvos smegenims, ir ten jos sukuria informaciją “skauda, reikia tam žmogui ką nors pasakyti“.
Tai kas ten tą medų spalvina?
“Kas stovi man ant kojos?“
Pradėkime nuo paprastesnių atsakymų. Pavyzdžiui, medaus spalvai įtakos turi laikymo trukmė ir sąlygos. Jeigu medus laikomas susikristalizuoja (ir reikia tik džiaugtis! Netikras medus nesikristalizuoja), akivaizdu, jis pašviesės. Tačiau laikant bėgui (o gal atvirkščiai) medus, jeigu laikomas ganėtinai šiltai, gali patamsėti.
Metų laikas irgi turi įtakos. Vėliau dar aptarsime, kodėl, tačiau pavasarinis medus dėl sudėties specifiškumo bus šviesesnis už rugiapjūtės medų. Medaus surinkimo vieta irgi daug ką lemia, mat skirtingose vietose auga skirtingų rūšių augalai. Kiekvienas augalas gamina vis kitokios sudėties nektarą, tad to nektaro sudėtis, jeigu jau skiriasi, gali lemti ir skirtumus skonyje, kvape bei, kas be ko, spalvoje.
“Pakutenkime nervinius impulsus“
O dabar nerkime giliau. Pakalbėkime apie sudėtį! Bent jau tą, spalvingąją.
Pradėkime nuo to, kad įvairūs mineralai tikrai pasižymi spalvą lemiančiomis savybėmis. Ar žinote, kas sukuria fejerverkų spalvas? Ogi įvairių metalų jonai. Kalis gali suteikti violetinę spalvą (kalio permanganatas gal girdėtas kažkur), natris – geltoną (natrio lempų šviesa yra buvo ( ) pati didžiausia romantika mieste), varis, priklausomai nuo oksidacijos laipsnio, plytinę, mėlyną ir panašiai, geležis gali suteikti tokią raudonoką (mioglobinas? hemoglobinas? hematogenas?), na, ir panašiai. Lygiai taip pat labai didelis konkretaus mineralo kiekis (proporcijų prasme) gali suteikti medui neįprasto atspalvio. Pastebėta, kad netoli saldumynus gaminančių įmonių surinktas medus gali pasižymėti keistokais atspalviais (galingi tie maisto pramonės dažikliai…).
O tą bazinę spalvą, rudą-geltoną-žalsvoką-skaidroką lemia natūralios kilmės dažikliai. Tai ir karotenas (provitaminas A), ksantofilinės medžiagos (irgi karotenoidai, šių medžiagų randama ir kiaušinių tryniuose), antocianinai, flavonoidai, polifenoliai… Žinoma, šios medžiagos pasižymi ne vien dažomosiomis savybėmis, jos yra ir antioksidantai, ir provitaminai, ir panašiai. Kai kurių medžiagų galima rasti ir maisto produktuose, pavyzdžiui, gana populiarus dažiklis yra karotenas. Medui nebūdingas, tačiau populiarus natūralios kilmės dažiklis yra ir riboflavinas, kuris, beje, yra vieno iš vitaminų B šaltinis.
Dar verta paminėti lipčiaus medų. Tai ne medus iš nektaro, o iš augalo gaminamų syvų arba vabzdžių, gyvenančių ant augalų, syvų. Žinoma, sufabrikuotas bičių, ne ko kito. Šis medus visuomet yra tamsesnis, kartais net žalsvos spalvos, ir dabar jau žinome, kad ne dėl kokių blogybių, o dėl didesnės mineralinių medžiagų bei dažiklių sudėties. Net įstatymiškai lipčiaus meduje kai kurių medžiagų gali būti daugiau ar mažiau, negu įprastame gėlių meduje.
Taigi, dabar žinome, kas iš tiesų nudažo tą medų. Tai yra natūralios kilmės medžiagos – mineralinės druskos (konkrečiai – metalų jonai), natūralūs dažikliai. Na, nebent medus dirbtinis. Ir aš, matau, minėjau Hematogeną… Vadinasi, kitą kartą reikia pakalbėti apie šį gaminuką! Apie šį vaikystės skonį, kuriam net pavadinimą sunku surasti (batonėlis? šokoladukas? vaistas? kas, po velnių?..), reikėtų papasakoti ir įdomesnių paslapčių.
Comments