Bitės išdūzgė, medus pasiliko
- MeriAuri
- 2022-05-27
- 3 min. skaitymo
Gyvename XXI a. Tam, kad turėtume pieno, karvių nebereikia, užtenka mielių (ir bioinžinierių, tačiau pieną gamina ne bioinžinierės (šitas gilus)). O tam, kad eitume kopinėti medaus, užtenka bakteriją, o bitės gali sau dūgzt Pietų Amerikos kryptimi.
Ar aš kalbu apie dirbtinį medų? Įstatymiškai negali jo pavadinti kitaip. Bet tai nėra tas dirbtinis medus, prie kurio esate įpratę (arba, jūsų laimė, jei ne).
Medus. Tas dalykas, kuris vieniems labai patinka, o kitiems smirda ir neskanu. Vieniems patinkantis skystas, o kitiems jau susikristalizavęs. Tas daiktas, kuris gali metų metus stovėti spintelėje ir nieko labai blogo jam nenutiks. Tas skanėstas, kurį vieni kvailokai deda į verdančią arbatą, o kiti lėtai skanauja ja užsigerdami.
Vieninteliai, kurie springsta nuo minties apie natūralų medų, yra veganai (o vegetarai yra veganai, kuriems gastronominė palaima yra svarbesnė už poaklius įsitikinimus). Ir dar kai kurie labai nerimauja, kad medaus pramonė yra ekologinė katastrofa, kankinanti bites.
Žinoma, nemanau, jog tinklaraštis apie maisto pramone yra pati ta vieta samprotauti, ar kartais medaus pramonė neskatina masiškai auginti bičių, kurios po to apdulkina visokius rapsus, tulpes ir šilauoges. Kita vertus, visokių žmonių būna, visokie žmonės – visokios idėjos. Ir kartais kyla didelis troškimas sukurti… tikrą medų, tik kad nepainiojant į šį reikalą bičių.
Kaip užgimsta medutis
Tad kaip gimsta natūralus medus? Na, yra bitės, kurios skraido nuo žiedo ant žiedo ir renka nektarą, kurį nuryja į specialų medaus skrandį (yra skrandis žemiškiems reikalams, ir yra skrandis medui). Bičių daug, tad jos po to tą medų perduoda per straubliukus kitoms – pastarosios jį nuryja ir perduoda toliau (panašiai kaip per sugedusį telefoną, tik telefonas nesugedęs, panašu), o pirmosios dirba toliau.
Nektaras bičių skrandyje susiduria su tam tikrais fermentais, kurie ima keisti nektaro struktūrą, negana to, per visą tą sugedusį telefoną smarkiai sumažėja drėgmės lygis nektare – nuo 70 iki 20%. Galiausiai medus pasiekia korį, kurį bitė užsandarina, džiovindama plazdančių sparnelių vėdinimo sistema. Ten medus fermentuojasi toliau, kol galiausiai nektare buvę sudėtingesni angliavandeniai suskaidomi iki gliukozės ir fruktozės.
Klausimas: kodėl medus nesugenda? Todėl, kad bičių produktuose yra cheminių medžiagų, kurios visus šiuos produktus visiškai chemiškai sterilizuoja. Tai viena priežasčių, kodėl medus praktiškai negenda, nebent labai stengiamasi.
Dirbtinis medus, bet ne dirbtinis, su natūralumu, bet ne žolė
Atsakymas tikrai ne agurkas.
Kaip gaminamas dirbtinis medus? Tiesiog iš cukraus sirupo, į jį dar pridedant truputuką natūralaus medaus ir medaus kvapiosios medžiagos. Jis išskirtinis tuo, jog nesikristalizuoja. Taip taip, jeigu matote turguje sukietėjusio medaus, tai kaip tik džiaugtis reikia, kad natūralus. O jeigu perkate “medų“, kuris iš tiesų yra gliukozės sirupas ar kas nors panašaus… Jeigu, pvz., pramoniniu mastu gaminate kažką, kam reikia skysto medaus, tai patogiau dirbtinis, negu nuolat kaitinti ir jį skystinti, tačiau šiaip sveikatai palankesnis dirbtinis. Pvz., natūralus medus iš visų dirbtinių, pusdirbtinių ir natūralių medų cukraus bei mažo tankio cholesterolio kiekį didina mažiausiai.
Tačiau karščiausia naujiena yra natūralus-dirbtinis medus. Tokia technologija intensyviai vystoma JAV ir Izraelyje (tie žydai kažkaip jau labai užsikabinę ant maisto-ne-maisto – pradėjo nuo pieno, dabar medus, tuoj iš dangaus mana pabirs, atsiprašau už labai įžūlų humorą). Sukonstruojamas “modelis“, imituojantis bitės skrandį, kur nektarą apdoroja modifikuotos Bacillus subtilis bakterijos. Jos išskiria daug fermentų, vienas jų – katalazė, irgi svarbus medaus sintezėje. Žodžiu, pareguliuodama išskiriamus fermentus, bakterija padeda pagaminti medų, kuriame esantys cukrūs bei patys kokybės rodikliai iš esmės atitinka natūralų medų. Tiesą sakant, netgi tikrai gerai medų pažįstantys ragautojai įvertino, jog šis gaminys tiek savo konsistencija, tiek skoniu, tiek kvapu tiesiog nesiskiria nuo tikro bičių medaus.
Tik – viena (iš daugiau) problema
Žinoma, visa ši technologija visiška inovacija ir jai dar toli šaukia ne vien iki tikrai tikro medaus, bet ir iki masinės gamybos. Ir yra didesnė bėda su tokio medaus ženklinimu, su kuo susidūrę suvokė esantys amerikiečiai. Žinoma, gerai, kad gaminama daug produktų, kurie nėra tai, kuo sakosi esantys (Olandija: vištienos gabalėliai ne iš vištienos, ryžiai ne iš ryžių, o daržovių, pienas ne iš pieno), nes tai palengvina būsimų alternatyvų ženklinimą.
Tačiau remiantis tuo, ką turime dabar, medumi gali būti vadinama tik “saldi medžiaga, naminių bičių (Apis mellifera) gaminama iš augalų nektaro, augalų gyvųjų dalių išskyrų arba ant augalo gyvųjų dalių likusių augalais mintančių vabzdžių išskyrų, kurias bitės surenka, perdirba, papildydamos specifinėmis savo medžiagomis, suneša į korius, padeda išgarinti drėgmę ir palieka koriuose subręsti“. Gaminyje, kurį aprašiau, nėra nei bičių, nei korių. Kita vertus, jo kūrėjai tikrai nesutiktų vadinti tokio medaus dirbtiniu, nu nes kame tiek vargo, jei galų gale etiketėje jis neatsispindės.
Tad reikia tikėtis, kad kai jau bus produktas, bus ir svarstymų, kaip ten ką ženklinti. Tačiau jei esate veganas, tai galite trinti rankomis, nes jau tuoj tuoj bus galima skanauti ir tikro, bet netikro, medaus.
Comments