Sudeginti viską ir iš eilės
- MeriAuri
- 2022-05-15
- 2 min. skaitymo
Sudeginus picą, galima sužinoti apie ją kur kas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio! Išgarinus grietinėlę, lieka kur kas daugiau sausųjų medžiagų, nei būtų galima pamatyti! Maisto kaitinimas ir deginimas – ne gadinimas; tai gali būti ir analizės metodai. Leiskite jus supažindinti.
Grietinėlė sausoji
Kaip pirkėjui sužinoti, koks produkto drėgnumas arba sausųjų medžiagų kiekis? Paimi maistingumo deklaraciją ir iš tų 100 g atimi druską, angliavandenius, baltymus ir riebalus; gauni apytikslę vertę. Tačiau norint tikslaus skaičiaus, produktus galima išgarinti. Kiek didesnėje nei 100 laipsnių temperatūroje, kad garuotų tik vanduo, bet ne “sausosios medžiagos“, kelias valandas produktas laikomas, kol vandens nelieka. Pavyzdžiui, iškaitinus grietinėlę, lieka riebi plėvelė, kuri ir yra vadinama sausosiomis medžiagomis. Nustebsite, tačiau šiųjų grietinėlėje yra maždaug pusė! O štai gryname aliejuje drėgmės beveik nebus, nes aliejus iš esmės – grynas riebalas.
Iš pelenų į pelenus
Kai buvau maža ir skaitydavau užrašus ant gyvūnų maisto pakuotės, visą laiką būdavo nurodyta ne tik baltymų ar riebalų, tačiau ir pelenų kiekis. Galvodavau – kas čia tie pelenai? Ar tų pelenų prideda, kad, nežinau, pasitarnautų kaip skaidulinės medžiagos?
Ogi ne! Kas vyksta deginant maistą? Degimas – reakcija su oro deguonimi. Viskas tampa oksidais. Maisto didžiąją dalį sudaro organinės molekulės, o jų sudėtyje yra vandenilio (kuris oksiduojamas iki vandens; šis kaipmat išgaruoja), anglies (anglies dioksidas dujos), dar galima rasti azoto ar sieros, kurių oksidai taip pat garai gareliai. Tačiau dar yra neorganinių medžiagų – mineralinių, kaip liaudyje jas vadiname. Kalciai, fosforai, natriai, kaliai, magniai, chlorai… Visa tai neišgaruoja; lieka pelenų pavidalu. Tad būtent tai peleningumas ir yra: kas lieka, sudeginus bandelę. Arba bendras mineralinių medžiagų kiekis. Pagal jį, lyginant su įprastomis vertėmis, galima spręsti apie produkto savybes ir grynumą. Pavyzdžiui, grūduose be luobelių pelenų kiekis bus gerokai mažesnis, taip pat – ir rafinuotame cukruje. Kadangi vaisiuose natūraliai yra nedidelis pelenų kiekis, tad pagal peleningumą galima vertinti sulčių, uogienių grynumą.
Tačiau kai kuriuose produktuose, ypač biriuose grūduose ar miltuose, gali būti ir priemaišų, pavyzdžiui, smėlio. Tačiau silicis sudaro tuos pačius pelenus; dulke buvai, dulke ir virsi. Kaip tuomet išsiaiškinti, kiek smėlio priemaišų yra produkte? Tam tikslui pelenai tirpdomi 10% druskos rūgštyje; lieka žalieji pelenai – arba silicis, kuris vienintelis priešinasi ir labai nenori tirpti.
Dar galima tirti pelenų šarmingumą. Ne charizmos prasme, nu bet. Nes ne viskas vienodai šarminga. Pavyzdžiui, siera, fosforas, silicis ir chloras labiau į rūgštį neša. O štai kalis, natris, kalcis ir magnis ne veltui laikomi šarminiais (ar šarminių žemių) metalais.
Na, o pelenus tuomet galima dar tirti labai įmantriomis cheminėmis reakcijomis, siekiant išsiaiškinti, kiek ko tiksliai ten yra. Dar taikomas atominės absorbcijos spektrometrijos metodas, pagrįstas tuo, jog kiekviena medžiaga deginama spinduliuoja skirtingo spektro šviesą. Žodžiu, skamba sudėtingai, nors tikslumas didesnis, nei pilstant iš netuščio mėgintuvėlio į nekiaurą.
Tad ne visuomet reikia išsigąsti, jog valgome produktą, kurio peleningumas didelis. Kaip tik gerai – kiek daug mineralinių medžiagų gauname! Tad kitą sykį, netyčia sudeginę šašlyką, nesikuklinkite; jei jau deginti, tai deginti iki galo. Tuomet galėsite išsiaiškinti, koks to šašlyko peleningumas, ką gali žinoti, gal mėsa suklastota. Visuomet reikia ieškoti naudos.
Comments