Apsinuodykime duona: 3 būdai tai padaryti!

Kas yra matęs supelijusią duoną? Aš! Aš! Aš! – pasigirsta gausios skaitytojų auditorijos balsai. Kita vertus, niekas net nepagalvotų, kad duona galėtų būti tas produktas, kurį apsimokėtų laikyti šaldytuve. Neskaitant pelijimo, na, kas tai duonai gali nutikti? Juk neprarūgs ir nesupus.

Tiesą pasakius, yra mikroorganizmų, kurie gali labai įdomių dalykų nuveikti su duona kasdiene.

---

Pristatau jums top 3 įdomybes.

Iš duonos į kreidą

Gana retas, tačiau labai įdomiai pavadintas duonos gedimo būdas – tai kreidinis gedimas. Jį, kaip ir pelijimą, sukelia grybeliai – Endomyces fibuliger ir Monilia variables. Duona atrodo tarsi apibarstyta miltais, šiek tiek primena pūkelį. Priešingai nei pelėsis, šis gedimas nėra pavojingas. Na, gerai, jeigu pelėsis nėra nudažęs duonos visomis vaivorykštės spalvomis, ir tą galima vartoti, tačiau kreidinio gedimo bijoti nederėtų išvis. Tik tiek, jog šiek tiek gali daryti įtakos skoniui.

Duona nusidažė plaukus

Pamačius tokį pigmentacijos pagadintą batoną iš tiesų ima šiurpti oda. Pelėsis ne pelėsis, užtat spalva graži. Vasarą, kai temperatūra kambaryje pasiekia 24-30 laipsnių, duonoje gali imti daugintis Serratia marcescens bakterijos. Jos kartu su mielėmis sudaro gleivėtas ryškiai raudonas dėmes. Tokios duonos geriau nevartoti.

Duonos pigmentacija

Iš duonos į “bulvę“

Kodėl tai vadinama “bulvine“ liga, garantuoti negaliu, tačiau tai pats bjauriausias dalykas, kas gali nutikti batonui. Jį sukeliančios bakterijos į duoną patenka nuo pat pradžių – iš grūdų į miltus, iš miltų į duoną. Kepant duoną jos nežūva – sudaro sporas ir “pervasaroja“. Ir kai ateina vasara, drėgmė, karščiai, jos ima labai greitai daugintis. Net jeigu kepant žūva sporos, duona gali būti užteršta nuo įrangos (pvz., pjaustymo) ar darbuotojų rankų. Riziką ypač didina ilgas vėsinimo laikas. Besidaugindamos bakterijos išskiria fermentus, kurie skaido duonoje esantį krakmolą ir glitimą. Tuomet laužiant duoną matyti tįstantys lipnūs siūlai, duona skleidžia šlykštų, prarūgusius ananasus primenantį dvoką. Gera žinia “sveikuoliams“, kurie valgo ruginę duoną – kadangi šios bakterijos mėgsta vos vos rūgštinę terpę, ruginėje duonoje jų ne itin rasi, mat ši (ypač jei su raugu kepta) yra rūgštesnė už kvietinį batoną.

“Bulvinė“ liga.

Jei kam įdomu, viena pažįstama buvo susidūrusi su šitokia duona. Ji susigundė "iš po stalo" įsigyti vakar kepto pyrago, na ir, matyt, nekokybiškas buvo. Kaip pasakojo pažįstama, baisiai dvokė, buvo visas lipnus ir tįstantis. Tad įtariu, jog pyragas buvo tapęs bulve. Pažįstamą tai visam laikui atgrasė nuo vakarykščių bandelių, kad ir koks geras biznis tai būtų :(

Ką dabar daryt?

Pirmieji du įvardyti duonos gedimai nėra tokie jau dažni. O su “bulvine“ liga yra priemonių kovoti (ir bent jau sumažinti riziką). Pavyzdžiui… higiena! Patalpų dezinfekavimas, švitinimas UV spinduliuote gali sumažinti kryžminės taršos pavojų. Į kvietinius miltus labai dažnai maišoma maisto priedų, pavyzdžiui, labai dažnai, tyrinėdami įvairių konditerinių gaminių etiketes, pastebėsite, kad kvietinių miltų sudėtis yra 99,9998 (nepamenu, kiek tiksliai ten 9 po kablelio) % kvietiniai miltai, o likusi dalis – natrio askorbatas arba kalcio propionatas. Taip pat duoną rekomenduojama iškepus kuo greičiau atvėsinti. Pvz., ten, kur dabar dirbu, iškeptos bandelės kelioms minutėms iškart įkišamos į šaldiklį. Aišku, tai daroma pakavimo sumetimais, tačiau tai sumažina ir bakterijų dauginimosi riziką.

---

Taigi, nepasitikėkime duona aklai. Pasirodo, ji gali iškrėsti pokštų!