Ar gali kaštainiai būti skanu?

Toks dalykas kaip skrudinti kaštainiai egzistuoja ne tik filmuose ir filmukuose, tačiau realybėje tai toli gražu nėra toks skanus dalykas, kaip kad galėjome susidaryti įspūdį. Kita vertus, iš kaštainių galima padaryti kai ką daug gardesnio... Ar esate ragavę Ardešo kaštainių kremo?

---

Istorija byloja, kad

Kaštainiai – Prancūzijai labai būdingas medis, kuriam nesiseka tapti kulinariniu simboliu kitose valstybėse. Nieko tokio – daugiau liks patiems prancūzams: kepti, virti ar miltų pavidalo. Gal kaštainių alaus? Gal įdarykime jais paukščius? Gal norėtumėte kirvio kaštainių sriubos? O Ardešo regionas atsakingas kone už pusę visos Prancūzijos kaštainių produkcijos ir tai trečias pagal gausumą eksportuojamas šio regiono „dalykas“ (po abrikosų ir vyšnių). Čia augantys kaštainiai nuo 2006 m. netgi žymimi AOC (Kontroliuojama kilmės vieta). Ir jame, kaip ir kitur, iš kaštainių gaminamas mėgstamiausias skanėstas – cukruoti kaštainiai.

Tai buvo gūdūs 1885 m., kai konditeris, vardu Clément Faugier, atkreipė dėmesį į problemą: gaminant cukruotus kaštainius, dėl sudėtingo proceso lieka labai daug "broko" (suskilusių kaštainių). Taigi, vyrukas priėmė tokį sprendimą: kaštainius nulupti, susmulkinti, išvirti ir tuomet, pridėjus cukraus, sirupo bei šiek tiek vanilės, suvirti iki tyrės. Ir taip buvo gautas kaštainių kremas, prancūzų išdidžiai vadinamas Crème de marrons (ačiū dievui, su a, o ne o).

Kaštainių kremas

Gamyba XXI a.

Žinoma, šiais laikais pramonė pažengusi ir dažniausiai kremas gaminamas nebūtinai iš cukruotų kaštainių, taip pat jie nebe verdami, o tiesiog ilgai “minkomi”. Šis kremas nebūtinai turi būti gaminamas Ardeše ar net Prancūzijoje, kaštainiai irgi gali būti vežami kad ir iš kokios Kinijos, ką žinau. Tačiau tradicinis būdas, atsižvelgiant į derliaus sezoną, taikomas rugsėjį-gruodį ir tik Ardeše. Įdomu tai, jog čia nuo spalio iki lapkričio vidurio netgi vyksta Castagnades festivalis. Turbūt visi apsiryja kaštainių penkiems sezonams į priekį.

Mano pirktas kremas atrodė taip

Tad kaip šis kremas gaminamas šiandien? Taigi, ant takelio, dažniausiai rankiniu būdu, kaštainiai yra nulupami ir perrenkami, kad netyčia nesigautų kaštainių kremas su žievės natomis (nes čia ne vynas). Vėliau iš jų gaminami miltai, maišomi su cukraus sirupu ir verdami, kol pasiekiama pageidautina spalva bei nugaruoja tiek vandens, kiek suplanuota. Išpilsčius kremą, jis turi būti sterilizuojamas, nes cukraus kiekis nėra toks didelis, kad apsaugotų nuo mikroorganizmų dauginimosi. Svarbus rodiklis – bent 38% produkto turi sudaryti kaštainiai. Tai taip, žinoma, mama, čia ne saldumynas, čia praktiškai kaštainis!

Įspūdžiai

Asmeninis archyvas

Ir man labai pasisekė, kai parduotuvėje, išpardavimų lentynoje, radau labai keistą daiktą - Ardešo kaštainių kremą. Kadangi tai buvo visiškai negirdėtas nematytas dalykas, žinoma, kad jį įsigijau net nežiūrėdama, už kiek.

Asmeninis archyvas

Tad apie įspūdžius. Išvaizda šiek tiek primena drebučius? Tikrai ne "Nutella" ar kažką, ką pavadintume kremu. Jeigu esate pirkę konservuoto fondiu ir bandę jį valgyti nepašildytą, tai konsistencija panaši. pakraščiukuose matyti šiek tiek atsisluoksniavusio sirupo.

Tačiau skonis kur kas geresnis už vaizdą ir konsistenciją. Primena "Rududu", tačiau čia saldumas turi riešutišką, žemišką, gal net kavą primenantį poskonį, kuris skoniui suteikia gilumo. Tikrai šaunus dalykas.

Kam žmonės naudoja kaštainių kremą? Tepa ant sumuštinių (vietoj jau minėtos "Nutella"), prancūziškų lietinių, maišo į jogurtą (jie turi kažkokią fiksaciją ant jogurto su kaštainių kremu) arba maišo į įvairių kepinių tešlą.

Asmeninis archyvas

Anekdotas pabaigai

Kaštainiai nebūtų kaštainiai, jeigu nesusidurtų su visokiais nesklandumais. Su prigimtimi nepakovosi. Žodžiu, jeigu gerai atsimename istoriją, 1940-1945 m. Prancūziją buvo okupavę vokiečiai, ir jie nelabai suprato kaštainių kremo vertę. O tai nepatiko jau minėtam ponui Faugier, nes visi produktai buvo normuojami ir nelabai paėjo tęsti savo gardėsio gamybą. Tad jis sugalvojo naują produktą – „Genovitine“, kurį buvo galima įsigyti su gydytojo receptu. Iš esmės tai buvo tas pats kremas, tik su kakava bei magnio inozitoheksafosfatu. Iš esmės „Hematogeno“ giminaitis. Kad versliukas nenustotų sukęsis. Ir nors pats deserto autorius pasimirė gana greitai, 1941 m., šeimos verslą tik 1970 m. perėmė šeimos draugas Claude Boiron. O įmonė šiomis dienomis pagamina 80% viso kaštainių kremo Prancūzijoje.

---

Taigi, moralas toks: reikia, reikia išbandyti naujus dalykus. Kaip kitaip sužinosi ne tik apie kitus skonius, bet ir apie kitas šalis, kitas kultūras?

Ankstesnis įrašas...