Kodėl iš tiesų svarbi gyvūnų gerovė
- MeriAuri
- 2022-04-06
- 4 min. skaitymo
Pastaruoju metu apie ekologiją ir gyvūnų gerovę šnekama be galo be krašto. Leidžiami įvairūs įstatymai, įvedami atskiri ženklinimai, dalis vartotojų kreizėja ieškodami tik besišypsančių karvių mėsos, atrodo, net ūkininkai suka galvas, kad gyvuliukai gyventų ir gyvenimą baigtų be streso ir įtampos. Ar jiems gyvūnai irgi rūpi taip pat, kaip paprastiems mirtingiesiems?
Na, gerai, negalima skelbti ultimatumų. Pasaulis – ne karvė, ne tik baltas ir juodas. Tikrai bent jau pusė ūkininkų turėtų į savo gyvulius žiūrėti ne vien tik pragmatiškai. Tačiau yra daug svarbesnių priežasčių, kodėl gyvulys turi jausti mažiau streso, negu jo šeimininkas. Tos priežastys valgomos.
Kodėl stresas toks blogas
Ar teko girdėti apie stresinę mėsą? Jei ne – pats metas išgirsti. Tokia mėsa gali būti 2 tipų.
PSE sindromas (Pale Soft Exudative arba Blyški, minkšta, vandeninga) dažniau pasireiškia dėl trumpalaikio streso prieš pat skerdimą ir labiau kiaulėms (pvz., 10-30% kiaulių skerdenų gali turėti tokį sindromą). Streso šaltiniai gali būti išgąstis, triukšmas, skausmas, tarpusavio kovos (kalbu apie gyvulius, aišku) ir panašiai. Dėl streso, visai kaip ir mūsų organizmuose, išsiskiria adrenalino, kuris skatina glikogeno skilimą. Skylant jam susidaro pieno rūgšties. Vadinasi, dėl viso to streso gyvulio raumenyse pieno rūgšties lieka daugiau, nei įprastai. Dėl to skerdena brendimo laikotarpiu (paskersta ir sutvarkyta skerdena prieš mėsinėjimą palaikoma vėsiai bent 24 valandas, kad iš pradžių sustingtų, o tuomet suminkštėtų) rūgštėja per greitai, rūgštis suardo mioglobiną (kuris suteikia mėsai spalvą; skyla jis ir natūraliai, tad nereikia tikėtis, kad parduotuvėje stovinti mėsa švies kaip raudonas šviesoforo signalas, na, nebent į pagalbą pasitelkta chemikų išmintis). Taip mėsa ne tik įgyja rūgštoką skonį, tačiau netenka ir spalvos. Negana to, yrant baltymams, netenkama ir vandens rišlumo savybė, dėl to mėsa taps vandeninga, ją termiškai apdorojant taip pat bus prarandama daug vandens ir toks gaminys bus birus, sausas, na, ir tiesiog fui.
DFD sindromas (Dark Firm Dry arba Tamsi, kieta, sausa) būdingesnis jautienai – esu jį mačiusi ir savo akimis, kai dirbau skerdykloje. Labai ryškiai matydavosi tai su veršiukais. Normaliai jautiena yra tokia bordo spalvos, o veršiena rausvutė rausvutė, lašiniai balti balti (net ir jauno jautuko lašiniai turi šiokį tokį, vos vos įžiūrimą, gelsvą atspalvį). Ir būdavo taip, kad atkeliauja labai graži skerdena, nugarinės pjausnys toks marmuringas, toks gražus, tačiau… mėsa tamsi kaip karvės. Ir viskas, toks gabaliukas niekuomet nebebus įkainotas maksimaliai (o pagal visą išvaizdą jis tikrai būtų to vertas). Tai įžanga tokia, o DFD priežastys yra ilgalaikis stresas, patirtas, pavyzdžiui, transportavimo metu. Čia biochemija priešinga – iki skerdimo išnaudojamos glikogeno atsargos ir paskerdus mėsai jau nebėra “iš ko minkštėti“. Nebėra glikogeno, kuris saikingai skiltų ir susidarytų truputis pieno rūgšties, tad mėsa lieka iš esmės tokia pati kieta, kaip ir prieš tai.
Kaip išvengti streso?
Taigi, norite - tikėkite, norite – ne, tačiau yra visas mokslas ir ritualų rinkinys, kaip tuos gyvulius transportuoti, laikyti ir skersti, kad jie iš gyvenimo išeitų su plačia šypsena. Pradėkime nuo transportavimo. Privaloma apsvarstyti, ar reikės gyvuliams papildomai duoti paėsti, visi turi gauti pakankamai vietos, šviesos, ventiliacijos, keliauja tik su draugais ir šeimyna (jokių nepažįstamų gyvulių), elektros šokas vengtinas, o mušimas išvis tabu. Net su savo vaikais retas kuris žmogus taip gražiai elgiasi, ar ne.
Tuomet atvykę gyvuliai nuvedami į laikinus gardus skerdykloje, čia jie atšeriami (kad atsigautų suvartotos glikogeno atsargos; apskritai gyvulys kelionės metu gali netekti net kelių kg! Geriausias dietos planas, kaip manote? Pasivažinėji ir dar sulieknėji). Paskiau jau ateina metas gyvulius svaiginti. Galima mechaniškai (pvz., specialiu šautuvu. Būtent taip buvo svaiginami gyvuliai ten, kur dirbau). Tai nėra geriausias būdas streso atžvilgiu, tačiau stambiesiems raguočiams renkamasi būtent šį, nes jis bent jau, na, stipriausias. Patikimesnis toks. Galima elektros šoku, bet dėl galimo streso ir kraujosruvų irgi mėginama jo atsisakyti. Nors žuvys (taip, net žuvims nenorime kelti daug streso…), paukščiai iš esmės taip ir svaiginami. O geriausia rinktis dujas – gali būti vien tik CO2 ir deguonies mišinys, gali būti inertinių dujų miksas. Pastarasis metodas brangesnis, tačiau užtikrina saldžiausius sapnelius. Kam gyvulį svaiginti? Nes nukraujinamas jis gyvas. Įsivaizduokite, jeigu jums perrėžtų gerklę ir jūs būtumėte blaivios sąmonės. Turbūt nesėdėtumėte ramūs kaip belgai. O gyvulys nukraujinamas gyvas, nes širdis pumpuoja kraują. Kraujas labai greitai gali pradėti gesti, na, o čia ne šaukštas deguto statinėje medaus, bet statinė deguto statinėje medaus. O negyva širdis nelabai ką tepadės. Anksčiau netgi būdavo atsižvelgiama į mėnulio fazes. Pavyzdžiui, net mano kaime kiaulių neskersdavo per delčia ir jaunatį, nes esą prasčiau nukraujuodavo.
Įdomu tai, kad net “tunelis į šviesą“ gyvuliams sukonstruojamas taip, kad viskas vyktų be streso, vos ne “privalomosios savanorystės“ principu. Gyvuliai linkę eiti iš tamsos į šviesą, taip pat, bent jau karvės, atseit labai smalsios ir mėgsta užapvalintus kampus. Ten, kur dirbau, karvės eidavo savotišku “tuneliuku“ apvaliais posūkiais, dėl to atseit jų nereikėdavo versti – pačios eidavo mirties pasitikti. Taip pat maršrutas būdavo taip užlankstomas, kad iš paskos einanti karvė nematydavo ir negirdėdavo, kas nutikdavo jos avangardui.
Išvados? Gyvenime patiriu turbūt daugiau streso, nei karvė. Ir net nežinau, kokia nauda iš manęs gyvenime, kai karvę bent jau kažkas suvalgys. O gal ir ne, gal jos mėsa bus per liesa, per vandeninga, per kieta, su pūliniais raumenyse, su kraujosruvomis ar tiesiog užsistovės šaldytuve 9 dienas ir prismardins visą cechą. Niekas negali žinoti. Tačiau gyvūnų gerovė nėra vien tik koks nors etinis klausimas; tai susiję ir su mūsų mityba. Tad nesijaudinkite – tam tikru lygiu visuomet rūpinamasi, kad gyvūnai būtų laimingi, karvutės visus metus lakstytų po plačias pievas, kiaulės draugiškai knisinėtų bulvių laukus, o vištos plasnotų po erdvų aptvarą. Kad mėsa neliktų be garnyro, kitą sykį papasakosiu jums apie stebuklingąsias avižas (bei kaip sudeginti 1000 kcal per 1 valandą).
Comments